Rudens vidurys, jau vėsu. Sėdžiu įsisukusi į švelnų pledą, rankas šildo arbatos puodelis, o šalia dega židinys - toks jaukus ir paslaptingas. Fone triukšmauja televizorius ir štai mano jaukų dėmesį patraukė "24 valandos" - laida, persmelkta Lietuvos skurdu, alkoholio problema, smurtu ir ašaromis... Kažkada galvojau, kad kiekvienas iš mūsų gyvena taip, kaip nusipelnė pats, turi tai, ko pasiekė pats, su juo elgiamasi taip, kaip jis leidžia pats. Gimęs be rankų ir kojų Nick Vujicic yra to pavyzdys - jis nepalūžo, sunkiai dirbo su savo negalia ir šiuo metu jis turi nuostabią šeimą, o gyvenime nuveikė tiek, kiek nenuveikiau, pavyzdžiui, aš, turinti rankas ir kojas. BET tai greičiau išimtis, nei taisyklė.
Įsivaizduokime berniuką X, kuris gimė pilnavertėje, mylinčioje šeimoje. Nuo pat vaikystės jis girdėjo, koks šaunuolis yra, kaip jam viskas pavyks. Jis turėjo galimybę studijuoti, įgyti išsilavinimą, o išsilavinusių draugų ratas padėjo susirasti gerą darbą. Jis užaugo sėkmingu žmogumi, pasitikinčiu savimi ir jo vaikų lauks toks pats likimas. O dabar įsivaizduokime, kad berniukas X gimė kitur. Jis gimė girtaujančiai mamai, kuri jo neplanavo. Ir tėčio ji nežino. Gaunamą pašalpą mama prageria su vis naujais sugėrovais, kurie smurtauja prieš berniuką X, nes jis trukdo, kai ateina prašyti maisto. Berniukas X nesimoko, nes mama neturi pinigų vadovėliams. Jis engiamas, gainiojamas. Kasdien jis girdi, kaip sugadino mamai gyvenimą. Koks žmogus užaugs šioje aplinkoje?
Mamos, tėčiai, o kokias vertybes jūs skiepijat savo vaikui? Juk vaikai - mūsų ateitis, Lietuvos ateitis.
