Spalvų pažinimas

Užgimimo akimirką žmogus iš prislopinto šešėlių pasaulio patenka į tikrą spalvų margumyną. Vienas, iš pirmo žvilgsnio atrodantis paprastas dalykas — spalvų pažinimas. Nustatyta, kad spalvas vaikai pradeda pažinti jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Paprastai iki dviejų mėnesių kūdikiai skiria baltą ir juodą spalvas, kurios žavi savo kontrastiškumu. Jau po dviejų mėnesių, nesvetimos tampa mėlyna, violetinė, pilka ir kitos ryškesnės, šiltos spalvos. Keturių mėnesių kūdikiai jau skiria daugumą spalvų, o sulaukę šešių — jas supranta kaip suaugę.

Jausti spalvas - reiškia gebėti akimis skirti ne tik pagrindines geltoną, mėlyną, raudoną, bet ir per du šimtus jų atspalvių. Tačiau matyti spalvingą pasaulį dar nereiškia jį pažinti. Spalvų pavadinimams reikia laiko. Juos vaikai išmoksta nuo dviejų iki penkerių metų. Ankstyvojo amžiaus vaikams kiekvieną kartą teisingai pavadinti spalvą labai sunku, nes jiems dar nesusiformavę patvarūs ryšiai tarp spalvos ir jos pavadinimo. Sulaukus maždaug ketverių metų amžiaus, vaikas gali neklysdamas įvardinti pagrindines spalvas, o šeštaisiais gyvenimo metais - vis tiksliau pavadina ir atspalvius. Metukų sulaukusio vaiko žodyne tikrai nebus vietos spalvoms. Tik tai nereiškia, kad jis nesugeba atskirti raudono kibirėlio nuo mėlyno. Tiesiog dar neatėjo laikas to pasakyti žodžiais.

Spalvų pažinimo taisyklės

Yra kelios taisyklės, kurių vaikų psichologai pataria laikytis mokant vaiką pažinti spalvas.
Pirma taisyklė. Paprasčiau nei paprasta – nepamirškite vardindami vaiką supančius daiktus pasakyti ir kokios jie spalvos.
Antra taisyklė. Pirmiausia įvardinkite grynas spalvas, o ne atspalvius ir pustonius. Pakaks, jei pirmaisiais metais kūdikis susipažins tik su juoda, balta ir LEGO spalvomis (raudona, geltona, žalia ir mėlyna). Išmokti pirmąsias 4 spalvas vaikui sunkiausia. Kai išmoksta pagrindines 4 spalvas, vaikas su kitomis „susidraugauja“ daug greičiau ir lengviau – pakanka tik kelis kartus įvardinti, ir vaiko pasąmonė susieja daiktą su spalva.
Trečia taisyklė. Tos spalvos, kuriomis pavaizduoti gamtos reiškiniai, gyvūnai, daiktai knygutėse turi sutapti su tikromis spalvomis. Jei rodote knygutę, kurioje meškučiai rausvi, vaikui bus labai sunku susigaudyti, kodėl tikrieji iš zoologijos sodo yra rudi. Dėl šios priežasties psichologai bent jau pirmaisiais metais pataria nepirkti kūdikiui mėlynų kiškių, žalių drambliukų ir raudonų beždžionėlių.
Ketvirta taisyklė. Turėkite pakankamai spalvotų kaladėlių ar kamuoliukų, kortelių ar skudurėlių, kuriuos galėtumėte rodyti įvardindami spalvas. Spalvoms pažinti galima nupirkti po metrą skirtingų spalvų kaspinų ar

paprasčiausio spalvoto kartono. Žaislų parduotuvėse rasite įvairių loto, mokančių pažinti spalvas. Galite ir namie prisigalvoti panašių žaidimų. Pavyzdžiui, mokykite vaiką uždėti kaladėlę ar sagą ant tos pačios spalvos kartono lapo. Jei turite flomasterių, kurių antgaliai spalvoti, galite žaisti tokį žaidimą: nuimkite visus antgalius ir paprašykite, kad vaikas uždėtų flomasteriams jų „kepurėles“ atitaikydamas spalvą (žaidžiant šį žaidimą itin lavėja ir smulkioji vaiko rankų motorika, nelengva putniais pirštukais pataikyti flomasterį į antgaliuką). Žaidžiant šiuos spalvų žaidimus galioja ankstesnis patarimas – viską pradėkite nuo 4 pagrindinių spalvų ir
tik tada, kai vaikas su jomis gerai susipažins, imkitės pažinti kitas.
Penkta taisyklė. Puikus spalvų mokymo būdas – piešimas. Metukų vaikas jau noriai čiupinėja pieštukus ar flomasterius, bando mėgdžioti suaugusiojo judesius piešiant – brėžia brūkšnius, suka apskritimus. Leiskite vaikui pasirinkti norimą spalvą, tik įvardinkite, kokia ji. Labai greitai paaiškės, kokios spalvos vaikui gražiausios – jis tos spalvos pieštukų sieks pirmiausia.

Spalvų kelias

Nuo gimimo iki metų. Žiūrėjimas į spalvas. Kūdikis, pradėjęs atskirti matomus objektus, labiau reaguoja į ryškias spalvas, ypač į raudoną. Tyrinėjimai parodė, kad pirmiausia kūdikiai atskiria raudoną, paskui – mėlyną,
žalią ir geltoną spalvas. Jei rodote vaikui ryškius žaisliukus, laikykite juos 20 cm nutolusius nuo akių. Virš kūdikio lovytės prikabinkite ryškių paveikslėlių, o ant lovytės virbų – spalvotų kaspinėlių. Nuo metų iki dvejų. Kalbėjimas apie spalvas. Nuo ryto iki vakaro kalbėkite apie tai, ką vaikas daro, ir nepamirškite minėti spalvų. Pvz.: dabar valysimės dantukus su raudonu šepetėliu, tada valgysime pusryčius iš baltos lėkštutės, tada ausimės mėlynus batukus ir eisime į lauką. O kiek spalvų lauke – tik spėk vardinti. Nuo dvejų iki trejų metų. Žaidimas su spalvomis. Šio amžiaus vaikutis jau turi savo mėgstamiausių spalvų, pasako, kokios spalvos drabužius nori rengtis, kokį balionėlį pripūsti. Dabar ateina laikas mokyti subtilių atspalvių, kalbėti apie kontrastus, pustonius. Laikas nupirkti akvarelinių dažų, nes jie leidžia „žaisti“ su atspalviais. Nuo trejų metų. Spalvos ir simboliai. Jau galite vaiką mokyti spalvų simbolikos, pavyzdžiui, šviesoforo reikšmių. Mokykite vaiką spalvų dinamikos, kaip sumaišius mėlyną ir geltoną akvarelę,

staiga atsiranda žalia. Bet atsitinka ir taip, kad vaikučiai taip ir neatskiria nei vaivorykštės spalvų, nei juo labiau jų atspalvių. Aklumas kai kurioms spalvoms, tai - daltonizmas. Daltoniškumas dažniau yra berniukų, o ne mergaičių savybė ir gali būti paveldimas. Apie tai reikėtų susimąstyti, jeigu vaikas ilgą laiką nemato kurios nors iš spalvų, nuolatos ir ilgai painioja vieną spalvą su kita, silpnai skiria vieną iš daugelio spalvų, arba galbūt pastebėjote, kad jis mato nespalvotą vaizdą. Jeigu pastebite bent vieną iš minėtų simptomų, būtinai nuveskite vaiką okulisto konsultacijai. Nerimauti nereikėtų, kol gydytojas, atlikęs spalvų juslės testus nepatvirtins, kad problema iš tiesų yra. Jeigu rimtesnių sutrikimų nepastebite, nepamirškite, kad tik kantrus ir nuoseklus darbas su vaiku lemia spalvų pažinimo laiką. Spalvas jaučiame anksti, bet pažinti joms reikia ne vienerių metų. Todėl visiškai normalu, kad vaikas iki penkerių, kartais iki šešerių, žiūrėdamas į saulę, negali pasakyti, kokios ji spalvos, nors apie geltoną kažkur kažką jau yra girdėjęs.
Spalvų skyrimas priklauso nuo vaiką supančios aplinkos ir jo sugebėjimų, o spalvų žinojimas – nuo suaugusiųjų. Vaikučiai labai imlūs, greitai visko išmoksta, tiesiog vaiko lavinimui tėveliai, pedagogai turi skirti daugiau dėmesio. Mokantis labai svarbu neskubėti. Tegul išmoksta atpažinti ir įvardinti mėgstamiausias spalvas, pvz., geltoną ar raudoną. Vaikutis mokytis gali bet kur: žaisdamas namuose (atrinkti ar parodyti vienodos spalvos žaislus), būdamas lauke (parodyti vienodos spalvos gėlytes, akmenukus, įvardinti pravažiuojančių mašinų spalvas), parduotuvėje ir t.t. Svarbu, kad jam būtų įdomu. Ir dar – vaikui spalvos įvardinimą lengviau bus prisiminti per
asociacijas (geltonas kaip saulė, žalias kaip žolė, raudonas kaip pomidoras). Juk niekam ne paslaptis, kad kartojimas – visų mokslų motina.



Straipsnis iš: pasvaliospecialistai.jimdo.com, paruošė Pasvalio r. sav. Pedagoginės psichologinės tarnybos logopedė metodininkė Andromeda Baršauskienė

Padėkite vaikui atsikratyti viršsvorio

Padėkite vaikui atsikratyti viršsvorio Įsitikinkite, kad jūsų vaikui suteikti sveikos mitybos įpročiai ir fizinis aktyvumas, nes tai yra gyvybiškai svarbūs bendros vaiko gerovės aspektai. Kartais sunku suprasti kodėl būtent jūsų vaikas turi viršsvorio, nes visi vaikai auga skirtingu tempu. Todėl svarbu, kad jūs nedelsiant pasitartumėte su gydytoju, kuris padės jums valdyti vaiko svorį. Jei tai yra tam tikra problema, turite mokyti savo vaiką kaip numesti greitai svorį.

Pats pirmas dalykas, kurį reikia suprasti – tai mitybos įpročių keitimas, jei gydytojas nerekomendavo kitaip. Žinoma, badauti ir laikytis dietų vaikams negalima, nes maistas reikalingas j augimui ir gebėjimui mokytis.

Jei jūsų vaikui reikalingas svorio valdymas, jūs tampate už tai atsakingi. Įsitikinkite, kad vaikas žinotų kaip jūs jį mylite, bet kaip svarbu yra numesti svorio. Svarbiausia, kad vaikas dėl savo viršsvorio nesijaustų nemylimas ir atstumtas. Kartu su juo išsiaiškinkite kodėl kyla tokios problemos.

Geriausias būdas padėti vaikui, tai išmokyti jį sveikos mitybos įpročių. Kaip tėvai jūs turite ne tik užtikrinti, kad jie valgytų tinkamai, tačiau jūs turite rodyti tinkamą pavyzdį taip pat. Tėvų pareiga užtikrinti, kad vaikas gautų kuo daugiau šviežių vaisių ir daržovių, o ne užkandžių. Stenkitės vengti gėrimų, kuriuose daug kalorijų ir riebalų. Taip pat svarbu, kad jūsų vaikas dieną pradėtų sveikais pusryčiais.

Pabandykite apsaugoti savo vaiką nuo greito maisto. Skatinkite vaiką rinktis sveikesnius užkandžius. Įsitikinkite, kad jūsų vaikas geria pakankamai vandens. Tai labai svarbu metant svorį. Jūs taip pat turėtumėte pabandyti išlaikyti jį kuo toliau nuo saldžių vaisių sulčių. Kartu su mityba būtina gauti sveikųjų riebalų. Jų galima rasti žuvyje, augaliniame aliejuje, riešutuose ir, žinoma, sėklose.

Planuojant sveikos mitybos patiekalus paprašykite, kad vaikas jums padėtų juos ruošiant. Leisdami jam dalyvauti šiame procese daugiau nei tikėtina, paskatinsite jį rinktis sveikesnę mitybą. Jei toks maistas jam ne itin patinka, pratinti pradėkite nuo mažų porcijų. Negalima priversti iškart pamėgti tokio maisto.

Jūs visada turėtumėte skatinti vaiką būti aktyviu. Skatinant vaiką imtis aktyvios veiklos parodykite jam, kad tai gali būti įdomus ir smagus užsiėmimas. Jei vaikas matys tėvus aktyvius, jis greičiausiai seks jų pavyzdžiu.

Labai gera idėja, paskatinti vaiką prisijungti prie kokios nors komandos, pavyzdžiui, šokių, krepšinio, gimnastikos ar futbolo.



Straipsnis iš tobulamama.lt

Išmokime pasakyti vaikui "NE"

POZITYVIOJI "NE" GALIA

Norint gerai išauklėti vaikus ir įskiepyti jiems pamatines vertybes tiesiog būtina mokėti pasakyti "ne". Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog sakyti „ne“ yra neteisinga, tačiau po kurio laiko būtent "ne" dėka vaikas suvoks didžiausias ir svarbiausias vertybes. „Šiuolaikiniai vaikai neberodo niekam pagarbos“ - dažnai girdime suaugusius sakant. Teisingiau būtų sakyti: „Jaunimas vis mažiau bijo autoriteto“. „Bijoti“ ir „gerbti“ yra skirtingos sąvokos. Visgi yra didelis skirtumas tarp tikros pagarbos ir tokios, kuri susijusi su baime. R. Langis teigia, kad šiuolaikinei pedagogikai labai svarbus dalykas - išryškinti tikros pagarbos vertę, atmetant baimės aspektą, ypač kai kalbame apie sveiką autoritetą. Svarbu kiekvienam sau atsakyti į šį klausimą: „Ar norime, kad mūsų klausytų iš pagarbos, ar iš baimės?“. Šiuolaikiniai vaikai daug mažiau bijo autoriteto ir geba atkakliai jam pasipriešinti, nes:
- vaikai yra vis nuovokesni ir turi guvų protą, tad labai greitai pamato suaugusiųjų silpnąsias vietas, jų aplinkoje pasitaikančius nenuoseklumus ir ydas, manipuliacinius žaidimus;
- vaikai darosi vis stipresni psichologiškai, tad pasirengę priešintis tam, kas jiems nenaudinga, net autoritetui;
- vaikai vis sunkiau pasiduoda emocinėms manipuliacijoms, o jei ir pasiduoda, tai ne taip lengvai.
Jie labai priešinasi auklėjimui, kuris grįstas moralizavimu, kaltės jausmo skatinimu ar įvairiais emociniais argumentais. Pvz.: „Taip negražu“, „Taip negerai“, „Kuo save laikai?“, „Jei mus myli, tai susitvarkysi savo kambarį“, „Tu visą laiką prisidirbi“, „Dėl tavęs mamai vargas“, „Ar gėdos neturi?“ ir pan. Tad liaukimės stengęsi kelti vaikams baimę, pamėginkime būti iš tiesų gerbiami ir mylimi.
Šiandien mūsų sumažėjusiose šeimose vaikas sulaukia daug dėmesio. Jis gyvena tarsi mažoje karalystėje: greitai pastebi, jog namie tėvai jam visiškai atsidavę; mato, kad jis laikomas labai svarbiu. Be to, jei tėvai dirba ne namuose, stengiasi lepinimu kompensuoti savo nebuvimą. Jei vaikas pratęs sulaukti daug dėmesio ir jei tėvai nesugeba pasakyti „ne“ kai kuriems jo reikalavimams ir netinkamam elgesiui, jis greitai pasijus esąs karalius ir tam tikros srities valdovas.
Tikroji pagarba turi sugrįžti. Skiepydami pagarbos sampratą be jokių grasinimų paprastai gauname daug geresnius rezultatus. O kai auklėjimas grįstas grasinimais, niekada nebūsime iš tiesų gerbiami. Neįmanoma priversti vaiko elgtis pagarbiai; pagarba užsitarnaujama per laiką. Jei mėginsime versti vaikus mus gerbti, sulauksime priešingo rezultato; vaikai ne gerbs mus, o tiesiog bijos bausmių. Vaikai ar paaugliai, išmokę žaisti baime, vis labiau šį ginklą naudos prieš mus, siekdami tų pačių tikslų, kaip mes, stengsis pasėti baimę. O tada nelieka jokios pagarbos, namuose kyla karas. Pagarba yra tarsi pamatas, ant kurio gali iškilti sutarimas ir geri šeimyniniai santykiai. Toks pagrindas būtinas, jei norime sukurti gražų šeimos gyvenimą. Tvirtas „ne“ - daugiau pagarbos. Mokėjimas pasakyti vaikui „ne“, jam leidžia:
- suprasti, kad ne viskas įgyjama veltui;

- pažinti žmonių būdą;
- išmokti vertinti tėvų vertybes;
- pamatyti, kas daroma dėl jo;
- suvokti tikrovės margumą;
- pajusti pinigų vertę.
Visiems, tiek vaikui, tiek tėvams, naudinga, kad jis suprastų jį supančių dalykų vertę, o ypač, kad vertintų tėvus. Kaip kitaip jis galėtų juos gerbti? Verčiau pasistenkime imtis priemonių dabar, iš karto, nes nuostatos gali įsitvirtinti ilgam. O vaikai gana greitai supranta, jei jiems tinkamai paaiškinama. Kai tik jie jau sugeba suprasti žodžius, galime pradėti jiems aiškinti apie juos supančių dalykų vertę. Kad išmoktume vaikui sakyti „ne“, visų pirma turime atprasti manyti, jog turime visąlaik sakyti „taip“. Ypatingai, jei jis visai nevertina to, ką dėl jo darome, ir įpranta netinkamai elgtis su mumis. Be to, sugebėjimas pasakyti vaikui „ne“ padeda jam atprasti nuo minties, jog viskas yra galima. Įtvirtinus šiuos du principus, padedamas geras pagrindas ugdyti pagarbai. Rūpinuosi savo vaiku, bet turiu ir savo gyvenimą. Atminkime, vaikas gali užpildyti didelę mūsų gyvenimo dalį, bet ne visą. Niekada nereikia visiškai savęs pamiršti. Daug protingiau šiek tiek pasirūpinti ir savimi, nes kaip ten bebūtų, vaikas niekaip negalės mums grąžinti viso to, ką jam suteikėme. Jam reikės rūpintis savo vaikais. Tad turime gyventi savo gyvenimą. Ir darykime tai, kai tik pasitaikys proga! Egzistuoja paprastas, logiškas ir išmintingas principas: turime turėti šiek tiek erdvės ir sau. Jei sugebame mylėti save ir kartkartėmis suteikti sau tai, kas būtina, tai puikiai galėsime mylėti ir savo vaikus. Kartais ir dėl savęs turime susitikti su draugais, ką nors paskaityti, suvalgyti ką mėgstamo, nueiti į kiną, restoraną, studijuoti, dirbti ir t.t.
Mokėdami pasakyti „ne“, išmokstame rūpintis savo šeima, neleisdami savęs išnaudoti. Svarbu gebėti išsaugoti savo vientisumą, kad būtume pajėgūs suteikti vaikams gerą auklėjimą. Mokėjimas laiku ir tinkamu būdu pasakyti „ne“ ne tik įdiegia pagarbą, bet ir padeda vaikui atsirinkti. Jam tampa daug lengviau atskirti, kas jam leidžiama ir kas - ne. Kai paaiškiname ir nurodome ribas, jis tai labai greitai perpranta. Vaikai jaučia gyvybinį poreikį žinoti jiems nustatytas ribas. Mokėdami pasakyti „ne“ kuriame tokius tėvų ir vaikų santykius, kur nelieka pralaiminčiųjų. Išmokyti gerbti mūsų nubrėžtas ribas įmanoma tik per neatšaukiamą, argumentuotą ir išmintingą „ne“, kuriam vaikas rimtai paklūsta.
Trys taisyklės, kurių dera laikytis, kad išmokytume vaikus vertinti, ką turi:
1. Reikia atpratinti vaiką manyti, kad kiti privalo viską dėl jo daryti. Vaikas turi atprasti nuo minties, jog visada sulauks teigiamo atsakymo, kad ir kaip su mumis elgtųsi.
2. Reikia išmokyti vaiką suprasti visa ko vertę. Šio tikslo galima siekti įvairiais būdais, kad jis tai įsisąmonintų: įtraukti į kai kuriuos namų ruošos darbus, kad suprastų, kiek vargo tam reikia;
pasikalbėti apie darbą ir kiek pastangų tenka įdėti, norint įsigyti vieną ar kitą daiktą; parodyti, jog niekas negaunama veltui ir norint bet ką turėti reikia laiko arba pinigų; papasakoti apie laiko, kurį žmonės jam skiria, vertę (užuot rūpinęsi juo, jie galėtų daryti visai ką kita); padėti suprasti, kaip jam gerai namuose, o kad geriau tai suvoktų ir įsimintų, parodyti aplinkos pranašumus, lyginant su milijonais žmonių, gyvenančių daug blogiau, ir pan.
3. Vaikui turi būti aišku, kad mes galime pasakyti „ne“. Jei neprieštaraudami vykdysime visus vaiko norus, vargu ar tai jam išeis į gera. Jei jo prašymas beprasmis ar elgesys netinkamas, turime teisę pasakyti "ne".
Vaikas, vertinantis tai, ką turi, būna laimingas. Tai, kad vaikui neprieštaraujame, nė kiek neskatina jo labiau mus mylėti. Tiek mums, tiek mūsų vaikams svarbu suprasti, kad per didelis nuolaidumas, kaip ir pernelyg
griežtas, prievartinis, valdingas elgesys, neskatina meilės. Sugebėjimas laiku ir tinkamai pasakyti "ne" - be jokios abejonės yra geriausias meilės įrodymas!

PAAIŠKINKIME, KODĖL SAKOME „NE“

Paaiškinimai padeda vaikui geriau suprasti tikrąsias priežastis, dėl kurių tėvai sako „ne“. Tada jam daug lengviau paklusti tėvų autoritetui. Gavęs tinkamą paaiškinimą, vaikas daug greičiau supranta, kad tėvai taip elgiasi dėl logiškų ir konkrečių priežasčių, pagrįstų žmogiškomis ir išmintingomis vertybėmis. Tuomet tėvų ištartas „ne“, tampa įtikinamas ir priimtinas. Taip pat paaiškinimai naudingi ir vaiko raidai: jis gauna galimybę įsigilinti ir apmąstyti mūsų pateiktus samprotavimus ir padaryti išvadas. Jam pasidaro aiškiau, kokios gali būti pasekmės, jei nekreips dėmesio į nurodymus - įvairūs nelaimingi atsitikimai, kivirčai ar kitokie sunkumai.

Turime suprasti, jog mūsų pokalbiai su vaikais ir draudimų paaiškinimas yra nuostabios akimirkos, galinčios būti naudingos abiem pusėms. Būtent tokiomis akimirkomis perduotą žinią vaikas labai gerai įsimena, nebent tuo metu būna visai nenusiteikęs klausytis.
Neretai kyla klausimas: „Ar reikia aiškinti jaunesniam nei dvejų metukų vaikui?“ Vaikai yra labai protingi. Tad svarbu aiškinti net mažesniems nei dvejų metų vaikams. Žinoma, kalbėti turime su jais tokiais žodžiais, kokius jie pajėgtų suprasti. Dažni pokalbiai su mažaisiais labai svarbūs ir padeda jiems daug išmokti. Daugelis specialistų tvirtina, kad vaiko asmenybė susiformuoja iki penkerių metų, nes būtent tuo metu įsitvirtina pagrindiniai mąstymo modeliai. Pageidautina viršenybę visuomet rodyti švelniai. Autoritetas neatsiejamas nuo švelnumo. Tačiau, kad tas švelnumas būtų veiksmingas, būtina sugebėti parodyti tvirtumą. Ankstyvajame amžiuje veiksmingiausi yra nežodiniai veiksmai: palietimas, sulaikymas (būtinai švelnus), žvilgsnis, atitraukimas, arba trumpas žodinis draudimas.

Štai 11 sąlygų, būtinų, kad mūsų paaiškinimai daugeliui šiuolaikinių vaikų būtų priimtini:
1. Paaiškinimas turi būti suformuluotas vaikui suprantama kalba. Atsižvelgiant į vaiko amžių, reikia vartoti ne per daug sudėtingus žodžius.
2. Paaiškinimas, jei įmanoma, turi būti aiškus ir tiesus, be užuolankų ir slaptų minčių, nes ilgos užuolankos trikdo bendravimą, o vaikui gali pritrūkti kantrybės klausyti.
3. Paaiškinime turi būti kalbama apie faktus ir veiksmus.
4. Iš paaiškinimo vaikas turi sužinoti, kuo siūlomas elgesio pakeitimas jam bus naudingas. Bet kam daug lengviau sutikti su kokiu nors pasikeitimu, jei aiškiai mato, kokios naudos iš to gali sulaukti: tiek emociniu lygmeniu (malonaus jausmo, laimės ir pan.), tiek praktiniu (materialaus atlygio, privilegijos ir pan.).
5. Paaiškinimas turi būti nukreiptas į vaiko veiklą ir jos pasekmes. Pvz., dešimtmetis vaikas turėtų žinoti, kad dar kartą išdaužęs langą pats turės apmokėti remonto išlaidas, be to, suaugusiojo prižiūrimas, turės pats stiklą ir įdėti. Toks žalos atlyginimas nėra bausmė, o logiška pasekmė, tiesiogiai susijusi su įvykiu. Išdaužtą langą kažkas turi įstiklinti, tad, kodėl gi ne pats kaltininkas, užuot už bausmę uždarytas į savo kambarį?
6. Paaiškinimas turi galioti kiekvienam tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Pvz., mama sako dukrai, kad ši nerėktų kalbėdama su broliu, o pati po kelių minučių ima rėkti ant savo berniuko. Tai būtinai pastebės dukra ir papriekaištaus. Būtina atsižvelgti į savo pačių draudimus ir jų laikytis. Taip pat venkime nevykusių paaiškinimų. Nėra nieko dramatiško vaikui prisipažinti, kad jis buvo teisus! Priešingai! Jis tai labai įvertins, ir abipusis ryšys tik sustiprės.
7. Paaiškinimas negali būti grįstas vien emociniu suaugusiojo nerimu dėl vaiko. Pvz., mama draudžia vaikui, norinčiam išmokti užsienio kalbos, trumpam išvykti į kitą šalį tik dėl to, kad jam išvykus ji baisiai nerimautų. Žinoma, jei tai susiję su realiu pavojumi, vaikui reikia paaiškinti, o ne tik remtis baimės ir nerimo emocijomis.
8. Paaiškinimai neturi remtis vien tik tradiciniais moraliniais principais. Pvz., 8 m. Jonas jau kelis kartus apsivogė. To priežastis: jis iš karto gauna tai, ko trokšta. Jam nė į galvą neatėjo apie šių smulkių vagysčių amoralumą. Tėvai greitai pastebėjo naująjį sūnaus „žaidimą“. Po ilgų auklėjimo valandėlių, per kurias buvo suminėta daugybė moralinių normų, Jonas ir toliau darė tą patį. Nusivylę tėvai nusprendžia namuose viską, kas tik įmanoma, užrakinti raktu ar spyna: kambarių duris, spintas, žaidimų kambarį, sandėliuką, kur laikomas dviratis, ir kt. Situacija tampa gana komiška. Jonui išdrįsus paklausti mamos, kodėl viskas namie užrakinta, mama paaiškina: „Visa tai apsaugos mus nuo vagių. Labai sunku pasitikėti apsivogusiu žmogumi. Niekada negalime būti tikri, ar jis nepaims kokio nors mums priklausančio daikto. Todėl niekas tokiu nebepasitiki. Toks žmogus nebėra mūsų draugas ir jo reikia saugotis. Labai gaila, bet vagis visada praranda draugus. Kur tik yra vagių, tenka imtis visiems labai nemalonių apsaugos priemonių, net jei tas vagis - mūsų vaikas“. Šiuose žodžiuose daug logiškų ir žmogiškų argumentų, galinčių padėti atgrasyti pradedantįjį vagį.
9. Paaiškinimų negalima grįsti vien tik praeities įpročiais ar papročiais. Visų pirma paklauskime savęs, ar tie reikalavimai teisingi? Kodėl to reikalaujame? Tada rasime atsakymą ir savo vaikui.
10. Naujas paaiškinimas neturi prieštarauti ankstesniam. Kitaip prarasime nemažai vaiko pasitikėjimo ir jis gali nebetikėti mumis.
11. Paaiškinimu nereikia kaltinti vaiko. Kaltės jausmas gali pristabdyti asmenybės skleidimąsi. Kaltės jausmas formuoja neigiamą savo asmens suvokimą, žadina neapykantą sau ir kitam, skatina pasitikėjimo savimi ir meilės sau trūkumą. Padėti vaikams suvokti savo veiksmų pasekmes ir prisiimti atsakomybę už jas yra geriausia priemonė, galinti pakeisti kaltinimą. Mūsų paaiškinimai - tai tarsi geras muzikos kūrinys: jei grojama per dažnai, niekas jo nebeklauso. Vis dėl to, jei norime, kad vaikas mūsų klausytų, turime stengtis nekalbėti tuščiai, o būti ryžtingiems. Autoritetą galime parodyti žodžiais, taip pat ir veiksmais. Tad reikia atrasti pusiausvyrą tarp žodžių ir veiksmų, kad mūsų „ne“ būtų paveikus.

KADA REIKIA SAKYTI „NE“?

Jei mus yra užgriuvusi gausybė problemų ir nežinome, kaip išsikapstyti iš šio akligatvio, gali pagelbėti tokia strategija - vienu metu spręsti tik vieną problemą. Taip elgiantis rezultatas tampa apčiuopiamesnis. Kai išsprendžiame vieną problemą, pereiname prie kitos. Niekad neturėtume imtis iš karto kelių problemų. Mūsų emocijos turi daug reikšmės pokalbiams su vaiku. Jei esame įsikarščiavę, jos skatina mus reaguoti tokiu būdu, kuris retai išeina kam nors į naudą. Žinoma, ir vaikai ne visada padeda, jie puikiai geba naudotis savo talentu mus įsiutinti.
Kad emocijos mums nepakenktų, reikėtų žinoti du principus ir jų laikytis:
1. Taisyklės turi būti grįstos logiškais principais, t.y. būtina atsižvelgti, kaip jos pagerina mūsų šeimyninį gyvenimą. Niekada nereikia kurti taisyklių remiantis tik emocijomis, nuotaikomis, asmeniniais troškimais, baime ar nerimu.
2. Taisyklių turi būti laikomasi visą laiką, o ne priklausomai nuo mūsų nuotaikos.
Dažniausiai, kai esame blogos nuotaikos, pasidarome labai griežti vaikams ir jie turi paklusti viskam, ko reikalaujame. O nuotaikai pagerėjus, pamirštame taisykles. Taip elgiantis, mūsų autoritetas vaiko akyse menkėja. Vaikas rimtai nebežiūri nei į mūsų taisykles, nei į autoritetą. „Sugebėjimas pasakyti „ne“ yra didelis menas. Vieni jo šiek tiek pramoksta, o kiti į jį aistringai pasineria... Svarbu stengtis pasitaisyti, daryti tai, ką galime geriausio, o visa kita padarys pats vaikas“.


Pasvalio rajono savivaldybės Švietimo pagalbos tarnybos pedagininio psichologinio skyriaus straipsnis iš http://ppt.pasvalys.lt/
PEDAGOGINIS PSICHOLOGINIS SKYRIUS

Mama, kai nėra tėčio...

Mama, tėtis ir vaikas ar keletas jų – idealus mažutės visatos modelis, apie kurį rodomi filmai visai šeimai, kurį nūnai itin propaguoja politikai. Tačiau kartais gyvenime susidėsto kitaip – mama vaikelį augina viena. Viešosios įstaigos „Gera būsena“ psichologė psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė analizuoja tokią situaciją ir, svarbiausia, išsklaido stereotipą, kad vienišų mamų auginami vaikai bei jos pačios būtinai turės psichologinių problemų. Kodėl visuomenė tokia priešiška vienišų mamų atžvilgiu? Egzistuoja tradiciškai susiklostęs požiūris, tam tikros moralinės nuostatos, stereotipai, kurie šiais laikais po truputį keičiasi. Norėčiau tikėti, kad paskenduolės Veronikos tragedija jau yra praeities istorija. Tačiau ir šiuolaikinėms vienišoms mamoms bei jų vaikams kartais tenka ištverti aplinkinių priešiškumą, pašaipas, gėdinimą. Skaudu, kai moteris nesulaukia pačių artimiausių žmonių supratimo. Kita vertus, kai pastoja labai jaunos merginos, priešiška jų tėvų reakcija dažnai būna sumišusi su apmaudo, bejėgiškumo, kaltės jausmais. Turėdami daugiau gyvenimiškos patirties, jie suvokia, koks sunkus kelias laukia dukters ir kad jiems nepavyko jos apsaugoti.

Kaip vienišai mamai elgtis, kai visuomenės požiūris į ją yra negatyvus, ypač kai jis išreiškiamas atvirai? Kaip įgyti atsparumo? Manau, kad daugiau reikėtų galvoti ne apie tai, kaip „grūdinti“ vienišas mamas, o kaip pakeisti visuomenės požiūrį, kaip mums visiems įgyti daugiau pakantumo ir tolerancijos. Tikiuosi, kad mūsų pašnekesys taip pat nors truputį prie to prisidės. Šiais laikais vieniša motinystė – tai nebūtinai sugriautas gyvenimas, sulaužyti likimai ar dar kokios kitos įsivaizduojamos baisybės. Jei moteris vieniša motina tampa neplanuotai, dažniausiai ji patiria didelę emocinę krizę ir tuo metu jai labiausiai reikia aplinkinių pagalbos ir palaikymo, o ne spaudimo. Įsivaizduokime jaunutę merginą, kuri tampa vieniša mama. Ji ir taip gyvenime būna pasimetusi, gana dažnai ką tik baigusi ar dar besimokanti vidurinėje. Iš kur jai semtis stiprybės ir kaip nesugniužti, jei nesulaukia kitų žmonių supratingumo ir paramos? Brandesnė moteris gali pasitelkti daugiau savo pačios vidinių išteklių, paprastai ji būna labiau įsitvirtinusi gyvenime. Audringos reakcijos ir emocijos būdingesnės pradžioje, kai visi išgyvena tam tikrą šoką. Ilgainiui tiek mama, tiek artimieji susitaiko ir priima esamą situaciją. Kuo geriau vienišai mamai sekasi tvarkytis, kuo daugiau pagalbos ji sulaukia, tuo palankiau ją vertina ir ramiau reaguoja aplinkiniai. Ar vieniša mama gali užauginti psichologiškai sveiką vaiką? Psichologinė žmogaus sveikata priklauso nuo daugybės veiksnių. Faktas, kad vaikas auga tik su mama, pats savaime nieko nelemia. Svarbu šeimos santykių ypatumai, socioekonominės sąlygos, vaiko prigimtinės savybės. Tradicinėje šeimoje tėvystės rūpesčiais dalijasi dviese, vienišų motinų atveju visas krūvis tenka vienam žmogui. Pavyzdžiui, jei motina turi daug dirbti, kad pajėgtų išsilaikyti, ji gali tiesiog fiziškai turėti mažiau laiko pabūti su vaiku, jį prižiūrėti. Tačiau analogiška situacija gali būti ir šeimoje, kurioje abu tėvai yra darboholikai. Visada svarbiau žmonių santykių kokybė, o ne kiekybė. Psichologiškai sveikas vaikas gali užaugti ir tradicinėje šeimoje, ir auginamas vienos mamos. Tuo galime įsitikinti skaitydami žymių, daug pasiekusių žmonių biografijas ar interviu. Tikrai neretas pasakoja augęs tik su mama, tačiau jo gyvenimas susiklostė sėkmingai ir gali būti puikiu pavyzdžiu kitiems. Ką apie vienišų motinų auginamus vaikus sako psichologiniai tyrinėjimai? Apie vienišos motinystės pliusus ir minusus psichologai kelia daug labai įvairių hipotezių. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad augdami su vienu iš tėvų vaikai būna savarankiškesni, nes nuo mažumės jiems tenka dalintis namų ūkio našta, daugiau padėti namų ruošoje, daugiau laiko praleisti vieniems. Kita hipotezė: vienišos motinos ir vaiko emocinis ryšys glaudesnis, jie palaiko artimesnį, draugiškesnį, mažiau autoriteto principu grįstą santykį, nes motina dažnai neturi kito artimo žmogaus, su kuriuo galėtų pasidalyti savo išgyvenimais. Tačiau tyrimų rezultatai rodo, kad šios prielaidos vienose šeimose pasitvirtina, kitose – ne. Griežto apibendrinimo daryti negalima. Atsimenu dar vieno įdomaus tyrimo pavyzdį. Buvo vertinamas vaikų, kurie nuo mažumės augo tik su mama, ir vaikų, kurie po skyrybų liko gyventi su vienu iš tėvų, pasitenkinimas gyvenimu. Paaiškėjo, kad prasčiausiai jautėsi tie vaikai, kurių tėvai buvo išsiskyrę ir po skyrybų toliau palaikė labai konfliktiškus santykius.

Šeimoje nėra tėvo. Kaip berniukui susiformuos vyriško elgesio modelis? Na, visų pirma vienišų mamų vaikai gana dažnai žino, kas yra jų tėvas, net jeigu su juo ir nebendrauja. Kartais jis gyvena kaimynystėje ir vaikas turi progos jį stebėti, kartais apie jį girdi mamos ar kitų žmonių pasakojimus, o kartais vaikas tiesiog fantazuoja ir susikuria tėvo vaizdą. Žmogaus psichika gerai sutvarkyta. Kai ko nors trūksta realybėje, mes pasitelkiame fantaziją. Vyriško elgesio modelį padeda formuoti ir kiti vyrai vaiko gyvenime – kaimynas, sporto treneris, mamos draugas. Kokie psichologiniai sunkumai gali kilti moteriai, kai ji vaiką augina viena? Ir vienišiems, ir nevienišiems tėvams svarbu mokėti lanksčiai suderinti savo ir vaiko poreikius, atsižvelgti į tuos poreikius, mokėti nustatyti ir išlaikyti protingas ribas. Kadangi vienišai motinai tenka tikrai labai didelis krūvis, ji turėtų nepamiršti rūpintis ne tik vaiku, bet ir savimi. Vienas iš pavojingų ir vengtinų kraštutinumų būtų perdėtas pasiaukojimas ir atsidėjimas tik vaiko auginimui bei auklėjimui. Tai gali baigtis nuovargiu, išsekimu, depresija, kuomet mama jau tiesiog fiziškai nesugebės tinkamai pasirūpinti vaiku. Dėl vaiko atsisakiusios savo asmeninio gyvenimo motinos gali būti linkusios pernelyg jį globoti, „apkrauti“ savo lūkesčiais, jausti nuoskaudą, kai vaikas užauga, nori atsiskirti, būti savarankiškesnis. Vaikas neturėtų tapti savo motinos gyvenimo „užpildytoju“. Kitas kraštutinumas yra kai moters skausmas, apmaudas, kad ji vieniša, kad ją paliko vaiko tėvas, yra nukreipiamas į vaiką. Nepaisoma jo poreikių, jis kaltinimas tuo, kad „sugriovė“ mamai gyvenimą. Kaip mažam vaikui paaiškinti sudėtingas suaugusiųjų gyvenimo peripetijas? Ką sakyti, kai klausia apie tėvo nebuvimą? Auksinė taisyklė: kuo arčiau tiesos, tuo geriau, kad ir kokia ta tiesa kartais karti. Išgalvodami nebūtas istorijas, meluodami dažniausiai labiau saugome save negu vaiką. Ir griauname jo pasitikėjimą mumis, nes tiesa vėliau ar anksčiau vis tiek paaiškėja. Pamenu atvejį, kai tėvas paliko motiną su vaiku, kada jam buvo vieneri, paskui visiškai nustojo bendrauti. Paaugęs vaikas pradėjo klausinėti ir mama pasakė, kad jo tėvas miręs, nes manė, jog vaikui taip galvoti bus lengviau negu jausti, kad tėvas jo nenori matyti. Tuo metu moters lūpomis tikriausiai kalbėjo jos pačios pyktis, nuoskauda, baimės. Melas išsilaikė kelerius metus, bet paskui tėtį teko „prikelti iš numirusių“. Kalbant apie tėvą, kurio šiuo metu nėra šalia, reikėtų stengtis susilaikyti nuo vertinimų, nesakyti, kad jis blogas ar kad jis vaiko nemyli. Juk dažniausiai tai vyro ir moters santykių dalis, o ne vyro ir vaiko santykis. Motinos pozicija aiškinant situaciją vaikui turėtų būti tokia: „Kažkas įvyko tarp mūsų, todėl jo nėra šalia. Tu niekuo dėtas. Aš tave myliu ir labai džiaugiuosi, kad esi.“ Jolitos Zykutės straipsnis iš http://www.gerabusena.net/: VšĮ "Gera būsena".

Vaikas parduotuvėje - išbandymas!?

Apsipirkimas yra varginanti ir laiko atimanti užduotis, su kuria susiduriame labai dažnai. O jei apsiperkame su vaiku, ši užduotis gali virsti tikru išbandymu! Net ir suaugusieji kartais sunkiai atsispiria puikaus marketingo vilionėms ir įsigyja to, ko jiems visai nereikia, o vaikui dar sunkiau - juk aplink tiek spalvų, tiek šviesų, saldėsių ir viskas lengvai pasiekiama! Vaikai nori visko! O smagiausia prasideda tada, kai vaikas negauna, ko nori. Tada prapliumpa ašaromis, graudžiai kūkčioja arba pradeda isterikuoti. Tad ką daryti, kad tėveliams apsipirkinėjant nereikėtų raudonuoti?

Specialistai pateikia keletą patarimų: 1. Kartu su vaiku sudarykite pirkinių sąrašą. Iš tiesų, vaikams yra labai svarbu jaustis reikalingiems ir naudingiems, pagelbėdami tėvams, vaikai jaučiasi lygiaverčiais šeimos nariais. Paprašykite vaiko patikrinti, ar šaldytuve yra sviesto, pieno, kiaušinių ar pan. Pasitarkite, kiek ko reikės nupirkti. Papasakokite, kad nusipirkus per didelį kiekį produktų, didžioji jų dalis liks nesuvalgyta ir suges. Taip paskatinsite jį mokytis skaičiuoti, mokysite būti sąmoningu vartotoju. Sąrašą būtinai neškitės į parduotuvę ir leiskite jį laikyti savo vaikui. Jis jaus, kad juo tikite ir pasitikite. Kartu ieškokite prekių ir, kai rasite jas, išbraukite. Toks užsiėmimas mažyliui bus tikrai įdomus! 2. Susitarkite su vaiku. Kai vaikas jaučiasi lygiavertis tėvams, jų pasakytus žodžius mažylis priima rimčiau. Tad dar būdami namie ramiai pasikalbėkite su juo. Paaiškinkite, kad eisite į parduotuvę, kad jums reikia to ir ano, taip pat paklauskite, ar jam ko nors nereikia. Jei vaiko pasakytas noras jums netinka, ieškokite kompromiso. Tokiu būdu vaikas, eidamas į prekybos centrą, jau žinos, ko gali tikėtis. Vis dėlto, kai apraibsta akys, susitarimai dažnai pamirštami, todėl kai situacija pradeda kaisti, pasitelkite diplomatiją ir priminkite vaikui, dėl kokio daikto tarėtės. Tik nepradėkite šaukti! Reaguokite ramiai, tuomet ir mažylis geriau jus supras. 3. Pasitelkite mažylio pagalbą. Apsipirkdamos į procesą įtraukite ir vaiką: leiskite pastumti prekių vežimėlį, paprašykite paduoti vieną ar kitą prekę, būtinai pasitarkite. Pavyzdžiui: „Kaip manai, ar toks pirkinys patiktų tėčiui / broliui / sesei? Kaip galvoji, ar jau viską nupirkome? Ko dar trūksta?“ ir t. t. Vaikai jaučiasi svarbūs ir atsakingi, todėl savo dėmesį nukreipia į pagalbą jums, o ne į blizgančius popierėlius ir žaislus. 4. Leiskite vaikui apsipirkti pačiam. Suteikite progą vaikui taupyti ir turėti savo smulkių pinigėlių. Jis gali gauti pinigėlį už gerą darbą ar pagalbą tėveliams ir pats spręsti, kur juos leis. Būtinai paaiškinkite jam, kiek jis turi pinigėlių ir ką už juos gali nusipirkti. Papasakokite, kad jei jis pataupys dar, jis galės nusipirkti kažką vertingesnio. Tuomet eidamas į parduotuvę vaikas žinos, kad galės įsigyti tik tiek, kiek pasiėmė pinigėlių ir ne daugiau. Toks būdas taip pat ugdo vaiko atsakomybę ir pinigų vertės suvokimą.

Jei mažylis puikiai susitvarkė su apsipirkimu, būtinai pasakykite jam, kokia svarbi buvo jo pagalba, kaip puikiai jis susitvarkė su užduotimi, išrinko patį geriausią melioną, rado ilgiausiai galiojantį pieno pakelį ar prisiminė nupirkti tėčiui jo mėgstamų mandarinų. Taip paskatinsite jo gerą elgesį ir kitą kartą turėsite dar geresnį pagalbininką! O jei vis dėlto nė vienas patarimas nepadeda? Jei vaikas nepasinaudojo jūsų patarimais ir rėkdamas griuvo ant parduotuvės grindų, jokiu būdu negalima atsakyti į tai ūmiu pykčiu, purtyti vaiką, ant jo šaukti. Turite išlikti ramūs - tada vaikas geriau jus supranta. Kalbėdami su isterikuojančiu vaiku pritūpkite šalia - taip jis jausis lygiavertis jums ir lengviau klausys, ką jam sakote. Jei vis tik vaikas nenurimsta, paimkite jį už rankos, ar ant rankų ir išveskite iš parduotuvės, atidėdami apsipirkimą. Grįžę namo išlikite ramūs ir paaiškinkite, dėl ko nepavyko apsipirkti. Vaikas turi suprasti. Jei vis dėlto mažylis niekaip nenori su jumis susitarti, belieka tik ieškoti būdų, kaip apsipirkti be mažylio. Kantrybės jums, mieli tėveliai! :)

Laisvalaikis su vaikais

Kai kurių specialistų nuomonę vaiko laisvalaikio veikla yra tokia pat svarbi, kaip ir tradicinis mokymasis. Laisvalaikis, kaip socialinė vertybė, yra arčiausiai mūsų ir daro didžiausią įtaką kiekvieno mūsų gyvenimui. Vaiko laisvalaikį specialistai pataria organizuoti taip, kad jis būtų ne tik linksminimasis, poilsinis ar pažintinis, bet ir darbas bei aktyvi kūrybinė veikla. Taip sudaromos visos sąlygos vaikui save realizuoti, atskleisti ir plėtoti savo individualius gebėjimus. Šiuo metu galima atrasti daugybę būrelių vaikams: sporto, muzikos, meno ir kt. Tačiau šis straipsnis ne apie tai. Labai gerai, jei vaikas lanko vieną ar kitą užsiėmimą, tačiau dar svarbiau, jei dalį savo laisvalaikio vaikas praleidžia su tėvais.

Šiuo skubėjimo metu tėvams sunku rasti laisvo laiko, dėl to dažnas vaikas paliekamas auklei, seneliams, vežamas į būrelius. Vaikui augant, jam skiriama vis mažiau tėvų dėmesio. Galbūt taip yra dėl nežinojimo, kaip tėvai gali prisidėti prie vaiko laisvalaikio? Kokybiškai su vaiku praleistas laikas ne tik naudingas vaiko raidai, bet ir stiprina tėvų ir vaikų tarpusavio santykius. Tai laikas, kuomet tėvai kartu su vaikais betarpiškai bendrauja vienas su kitu ar bendrai užsiima tam tikra veikla, kaip pavyzdžiui: - sprendžia užduotis, - moko juos skaityti, skaičiuoti; - piešia, daro darbelius, konstruoja; - supažindina su aplinkiniu pasauliu (pavyzdžiui, augalų rūšimis, kompaso veikimo principu); - kartu atlieka socialinius įgūdžius lavinančias užduotis (apsiperka parduotuvėje ar rūšiuoja šiukšles); - kartu patiria įvairiausius nuotykius (ieško lobio, mokosi sukurti laužą ar kopia į aukštą kalną); - kalbasi akis į akį apie praėjusios dienos įspūdžius, problemas, naujai išmoktus dalykus. Tokių bendrų veiklų metu vaikai ne tik ugdomi ir lavinami: formuojasi vaikų vertybių sistema (kas yra gerai, kas blogai), išauga vaiko pasitikėjimas savimi. Bet svarbiausia, kad jų metu užsimezga artimesnis ryšys tarp tėvų ir vaikų, vaikas išmoksta pasitikėti tėvais, įsisąmonina, kad kilus problemoms gali kreiptis į juos patarimo ar pagalbos.

Žiūrint iš tėvų pozicijos, tokia veikla jiems padeda geriau pažinti savo vaikus, pastebėti jų pomėgius, gabumus ir „silpnas vietas“, kurioms ugdyti reiktų skirti daugiau pastangų. Toks vaiko pažinimas gali padėti tinkamiau parinkti jo ugdymo kryptis ir pasiekti jam geresnių rezultatų gyvenime. Darbai, reikalai ir rūpesčiai gali būti atidėti, o vaikai nelaukia - jie užauga žaibišku greičiu.