Norint gerai išauklėti vaikus ir įskiepyti jiems pamatines vertybes tiesiog būtina mokėti pasakyti "ne". Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog sakyti „ne“ yra neteisinga, tačiau po kurio laiko būtent "ne" dėka vaikas suvoks didžiausias ir svarbiausias vertybes. „Šiuolaikiniai vaikai neberodo niekam pagarbos“ - dažnai girdime suaugusius sakant. Teisingiau būtų sakyti: „Jaunimas vis mažiau bijo autoriteto“. „Bijoti“ ir „gerbti“ yra skirtingos sąvokos. Visgi yra didelis skirtumas tarp tikros pagarbos ir tokios, kuri susijusi su baime. R. Langis teigia, kad šiuolaikinei pedagogikai labai svarbus dalykas - išryškinti tikros pagarbos vertę, atmetant baimės aspektą, ypač kai kalbame apie sveiką autoritetą. Svarbu kiekvienam sau atsakyti į šį klausimą: „Ar norime, kad mūsų klausytų iš pagarbos, ar iš baimės?“. Šiuolaikiniai vaikai daug mažiau bijo autoriteto ir geba atkakliai jam pasipriešinti, nes:
- vaikai yra vis nuovokesni ir turi guvų protą, tad labai greitai pamato suaugusiųjų silpnąsias vietas, jų aplinkoje pasitaikančius nenuoseklumus ir ydas, manipuliacinius žaidimus;
- vaikai darosi vis stipresni psichologiškai, tad pasirengę priešintis tam, kas jiems nenaudinga, net autoritetui;
- vaikai vis sunkiau pasiduoda emocinėms manipuliacijoms, o jei ir pasiduoda, tai ne taip lengvai.
Jie labai priešinasi auklėjimui, kuris grįstas moralizavimu, kaltės jausmo skatinimu ar įvairiais emociniais argumentais. Pvz.: „Taip negražu“, „Taip negerai“, „Kuo save laikai?“, „Jei mus myli, tai susitvarkysi savo kambarį“, „Tu visą laiką prisidirbi“, „Dėl tavęs mamai vargas“, „Ar gėdos neturi?“ ir pan. Tad liaukimės stengęsi kelti vaikams baimę, pamėginkime būti iš tiesų gerbiami ir mylimi.
Šiandien mūsų sumažėjusiose šeimose vaikas sulaukia daug dėmesio. Jis gyvena tarsi mažoje karalystėje: greitai pastebi, jog namie tėvai jam visiškai atsidavę; mato, kad jis laikomas labai svarbiu. Be to, jei tėvai dirba ne namuose, stengiasi lepinimu kompensuoti savo nebuvimą. Jei vaikas pratęs sulaukti daug dėmesio ir jei tėvai nesugeba pasakyti „ne“ kai kuriems jo reikalavimams ir netinkamam elgesiui, jis greitai pasijus esąs karalius ir tam tikros srities valdovas.
Tikroji pagarba turi sugrįžti. Skiepydami pagarbos sampratą be jokių grasinimų paprastai gauname daug geresnius rezultatus. O kai auklėjimas grįstas grasinimais, niekada nebūsime iš tiesų gerbiami. Neįmanoma priversti vaiko elgtis pagarbiai; pagarba užsitarnaujama per laiką. Jei mėginsime versti vaikus mus gerbti, sulauksime priešingo rezultato; vaikai ne gerbs mus, o tiesiog bijos bausmių. Vaikai ar paaugliai, išmokę žaisti baime, vis labiau šį ginklą naudos prieš mus, siekdami tų pačių tikslų, kaip mes, stengsis pasėti baimę. O tada nelieka jokios pagarbos, namuose kyla karas. Pagarba yra tarsi pamatas, ant kurio gali iškilti sutarimas ir geri šeimyniniai santykiai. Toks pagrindas būtinas, jei norime sukurti gražų šeimos gyvenimą. Tvirtas „ne“ - daugiau pagarbos. Mokėjimas pasakyti vaikui „ne“, jam leidžia:
- suprasti, kad ne viskas įgyjama veltui;
- išmokti vertinti tėvų vertybes;
- pamatyti, kas daroma dėl jo;
- suvokti tikrovės margumą;
- pajusti pinigų vertę.
Visiems, tiek vaikui, tiek tėvams, naudinga, kad jis suprastų jį supančių dalykų vertę, o ypač, kad vertintų tėvus. Kaip kitaip jis galėtų juos gerbti? Verčiau pasistenkime imtis priemonių dabar, iš karto, nes nuostatos gali įsitvirtinti ilgam. O vaikai gana greitai supranta, jei jiems tinkamai paaiškinama. Kai tik jie jau sugeba suprasti žodžius, galime pradėti jiems aiškinti apie juos supančių dalykų vertę. Kad išmoktume vaikui sakyti „ne“, visų pirma turime atprasti manyti, jog turime visąlaik sakyti „taip“. Ypatingai, jei jis visai nevertina to, ką dėl jo darome, ir įpranta netinkamai elgtis su mumis. Be to, sugebėjimas pasakyti vaikui „ne“ padeda jam atprasti nuo minties, jog viskas yra galima. Įtvirtinus šiuos du principus, padedamas geras pagrindas ugdyti pagarbai. Rūpinuosi savo vaiku, bet turiu ir savo gyvenimą. Atminkime, vaikas gali užpildyti didelę mūsų gyvenimo dalį, bet ne visą. Niekada nereikia visiškai savęs pamiršti. Daug protingiau šiek tiek pasirūpinti ir savimi, nes kaip ten bebūtų, vaikas niekaip negalės mums grąžinti viso to, ką jam suteikėme. Jam reikės rūpintis savo vaikais. Tad turime gyventi savo gyvenimą. Ir darykime tai, kai tik pasitaikys proga! Egzistuoja paprastas, logiškas ir išmintingas principas: turime turėti šiek tiek erdvės ir sau. Jei sugebame mylėti save ir kartkartėmis suteikti sau tai, kas būtina, tai puikiai galėsime mylėti ir savo vaikus. Kartais ir dėl savęs turime susitikti su draugais, ką nors paskaityti, suvalgyti ką mėgstamo, nueiti į kiną, restoraną, studijuoti, dirbti ir t.t.
Mokėdami pasakyti „ne“, išmokstame rūpintis savo šeima, neleisdami savęs išnaudoti. Svarbu gebėti išsaugoti savo vientisumą, kad būtume pajėgūs suteikti vaikams gerą auklėjimą. Mokėjimas laiku ir tinkamu būdu pasakyti „ne“ ne tik įdiegia pagarbą, bet ir padeda vaikui atsirinkti. Jam tampa daug lengviau atskirti, kas jam leidžiama ir kas - ne. Kai paaiškiname ir nurodome ribas, jis tai labai greitai perpranta. Vaikai jaučia gyvybinį poreikį žinoti jiems nustatytas ribas. Mokėdami pasakyti „ne“ kuriame tokius tėvų ir vaikų santykius, kur nelieka pralaiminčiųjų. Išmokyti gerbti mūsų nubrėžtas ribas įmanoma tik per neatšaukiamą, argumentuotą ir išmintingą „ne“, kuriam vaikas rimtai paklūsta.
Trys taisyklės, kurių dera laikytis, kad išmokytume vaikus vertinti, ką turi:
1. Reikia atpratinti vaiką manyti, kad kiti privalo viską dėl jo daryti. Vaikas turi atprasti nuo minties, jog visada sulauks teigiamo atsakymo, kad ir kaip su mumis elgtųsi.
2. Reikia išmokyti vaiką suprasti visa ko vertę. Šio tikslo galima siekti įvairiais būdais, kad jis tai įsisąmonintų: įtraukti į kai kuriuos namų ruošos darbus, kad suprastų, kiek vargo tam reikia;
pasikalbėti apie darbą ir kiek pastangų tenka įdėti, norint įsigyti vieną ar kitą daiktą; parodyti, jog niekas negaunama veltui ir norint bet ką turėti reikia laiko arba pinigų; papasakoti apie laiko, kurį žmonės jam skiria, vertę (užuot rūpinęsi juo, jie galėtų daryti visai ką kita); padėti suprasti, kaip jam gerai namuose, o kad geriau tai suvoktų ir įsimintų, parodyti aplinkos pranašumus, lyginant su milijonais žmonių, gyvenančių daug blogiau, ir pan.
3. Vaikui turi būti aišku, kad mes galime pasakyti „ne“. Jei neprieštaraudami vykdysime visus vaiko norus, vargu ar tai jam išeis į gera. Jei jo prašymas beprasmis ar elgesys netinkamas, turime teisę pasakyti "ne".
Vaikas, vertinantis tai, ką turi, būna laimingas. Tai, kad vaikui neprieštaraujame, nė kiek neskatina jo labiau mus mylėti. Tiek mums, tiek mūsų vaikams svarbu suprasti, kad per didelis nuolaidumas, kaip ir pernelyg
griežtas, prievartinis, valdingas elgesys, neskatina meilės. Sugebėjimas laiku ir tinkamai pasakyti "ne" - be jokios abejonės yra geriausias meilės įrodymas!
PAAIŠKINKIME, KODĖL SAKOME „NE“
Paaiškinimai padeda vaikui geriau suprasti tikrąsias priežastis, dėl kurių tėvai sako „ne“. Tada jam daug lengviau paklusti tėvų autoritetui. Gavęs tinkamą paaiškinimą, vaikas daug greičiau supranta, kad tėvai taip elgiasi dėl logiškų ir konkrečių priežasčių, pagrįstų žmogiškomis ir išmintingomis vertybėmis. Tuomet tėvų ištartas „ne“, tampa įtikinamas ir priimtinas. Taip pat paaiškinimai naudingi ir vaiko raidai: jis gauna galimybę įsigilinti ir apmąstyti mūsų pateiktus samprotavimus ir padaryti išvadas. Jam pasidaro aiškiau, kokios gali būti pasekmės, jei nekreips dėmesio į nurodymus - įvairūs nelaimingi atsitikimai, kivirčai ar kitokie sunkumai.
Neretai kyla klausimas: „Ar reikia aiškinti jaunesniam nei dvejų metukų vaikui?“ Vaikai yra labai protingi. Tad svarbu aiškinti net mažesniems nei dvejų metų vaikams. Žinoma, kalbėti turime su jais tokiais žodžiais, kokius jie pajėgtų suprasti. Dažni pokalbiai su mažaisiais labai svarbūs ir padeda jiems daug išmokti. Daugelis specialistų tvirtina, kad vaiko asmenybė susiformuoja iki penkerių metų, nes būtent tuo metu įsitvirtina pagrindiniai mąstymo modeliai. Pageidautina viršenybę visuomet rodyti švelniai. Autoritetas neatsiejamas nuo švelnumo. Tačiau, kad tas švelnumas būtų veiksmingas, būtina sugebėti parodyti tvirtumą. Ankstyvajame amžiuje veiksmingiausi yra nežodiniai veiksmai: palietimas, sulaikymas (būtinai švelnus), žvilgsnis, atitraukimas, arba trumpas žodinis draudimas.
Štai 11 sąlygų, būtinų, kad mūsų paaiškinimai daugeliui šiuolaikinių vaikų būtų priimtini:
1. Paaiškinimas turi būti suformuluotas vaikui suprantama kalba. Atsižvelgiant į vaiko amžių, reikia vartoti ne per daug sudėtingus žodžius.
2. Paaiškinimas, jei įmanoma, turi būti aiškus ir tiesus, be užuolankų ir slaptų minčių, nes ilgos užuolankos trikdo bendravimą, o vaikui gali pritrūkti kantrybės klausyti.
3. Paaiškinime turi būti kalbama apie faktus ir veiksmus.
4. Iš paaiškinimo vaikas turi sužinoti, kuo siūlomas elgesio pakeitimas jam bus naudingas. Bet kam daug lengviau sutikti su kokiu nors pasikeitimu, jei aiškiai mato, kokios naudos iš to gali sulaukti: tiek emociniu lygmeniu (malonaus jausmo, laimės ir pan.), tiek praktiniu (materialaus atlygio, privilegijos ir pan.).
5. Paaiškinimas turi būti nukreiptas į vaiko veiklą ir jos pasekmes. Pvz., dešimtmetis vaikas turėtų žinoti, kad dar kartą išdaužęs langą pats turės apmokėti remonto išlaidas, be to, suaugusiojo prižiūrimas, turės pats stiklą ir įdėti. Toks žalos atlyginimas nėra bausmė, o logiška pasekmė, tiesiogiai susijusi su įvykiu. Išdaužtą langą kažkas turi įstiklinti, tad, kodėl gi ne pats kaltininkas, užuot už bausmę uždarytas į savo kambarį?
6. Paaiškinimas turi galioti kiekvienam tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Pvz., mama sako dukrai, kad ši nerėktų kalbėdama su broliu, o pati po kelių minučių ima rėkti ant savo berniuko. Tai būtinai pastebės dukra ir papriekaištaus. Būtina atsižvelgti į savo pačių draudimus ir jų laikytis. Taip pat venkime nevykusių paaiškinimų. Nėra nieko dramatiško vaikui prisipažinti, kad jis buvo teisus! Priešingai! Jis tai labai įvertins, ir abipusis ryšys tik sustiprės.
7. Paaiškinimas negali būti grįstas vien emociniu suaugusiojo nerimu dėl vaiko. Pvz., mama draudžia vaikui, norinčiam išmokti užsienio kalbos, trumpam išvykti į kitą šalį tik dėl to, kad jam išvykus ji baisiai nerimautų. Žinoma, jei tai susiję su realiu pavojumi, vaikui reikia paaiškinti, o ne tik remtis baimės ir nerimo emocijomis.
8. Paaiškinimai neturi remtis vien tik tradiciniais moraliniais principais. Pvz., 8 m. Jonas jau kelis kartus apsivogė. To priežastis: jis iš karto gauna tai, ko trokšta. Jam nė į galvą neatėjo apie šių smulkių vagysčių amoralumą. Tėvai greitai pastebėjo naująjį sūnaus „žaidimą“. Po ilgų auklėjimo valandėlių, per kurias buvo suminėta daugybė moralinių normų, Jonas ir toliau darė tą patį. Nusivylę tėvai nusprendžia namuose viską, kas tik įmanoma, užrakinti raktu ar spyna: kambarių duris, spintas, žaidimų kambarį, sandėliuką, kur laikomas dviratis, ir kt. Situacija tampa gana komiška. Jonui išdrįsus paklausti mamos, kodėl viskas namie užrakinta, mama paaiškina: „Visa tai apsaugos mus nuo vagių. Labai sunku pasitikėti apsivogusiu žmogumi. Niekada negalime būti tikri, ar jis nepaims kokio nors mums priklausančio daikto. Todėl niekas tokiu nebepasitiki. Toks žmogus nebėra mūsų draugas ir jo reikia saugotis. Labai gaila, bet vagis visada praranda draugus. Kur tik yra vagių, tenka imtis visiems labai nemalonių apsaugos priemonių, net jei tas vagis - mūsų vaikas“. Šiuose žodžiuose daug logiškų ir žmogiškų argumentų, galinčių padėti atgrasyti pradedantįjį vagį.
9. Paaiškinimų negalima grįsti vien tik praeities įpročiais ar papročiais. Visų pirma paklauskime savęs, ar tie reikalavimai teisingi? Kodėl to reikalaujame? Tada rasime atsakymą ir savo vaikui.
10. Naujas paaiškinimas neturi prieštarauti ankstesniam. Kitaip prarasime nemažai vaiko pasitikėjimo ir jis gali nebetikėti mumis.
11. Paaiškinimu nereikia kaltinti vaiko. Kaltės jausmas gali pristabdyti asmenybės skleidimąsi. Kaltės jausmas formuoja neigiamą savo asmens suvokimą, žadina neapykantą sau ir kitam, skatina pasitikėjimo savimi ir meilės sau trūkumą. Padėti vaikams suvokti savo veiksmų pasekmes ir prisiimti atsakomybę už jas yra geriausia priemonė, galinti pakeisti kaltinimą. Mūsų paaiškinimai - tai tarsi geras muzikos kūrinys: jei grojama per dažnai, niekas jo nebeklauso. Vis dėl to, jei norime, kad vaikas mūsų klausytų, turime stengtis nekalbėti tuščiai, o būti ryžtingiems. Autoritetą galime parodyti žodžiais, taip pat ir veiksmais. Tad reikia atrasti pusiausvyrą tarp žodžių ir veiksmų, kad mūsų „ne“ būtų paveikus.
Jei mus yra užgriuvusi gausybė problemų ir nežinome, kaip išsikapstyti iš šio akligatvio, gali pagelbėti tokia strategija - vienu metu spręsti tik vieną problemą. Taip elgiantis rezultatas tampa apčiuopiamesnis. Kai išsprendžiame vieną problemą, pereiname prie kitos. Niekad neturėtume imtis iš karto kelių problemų. Mūsų emocijos turi daug reikšmės pokalbiams su vaiku. Jei esame įsikarščiavę, jos skatina mus reaguoti tokiu būdu, kuris retai išeina kam nors į naudą. Žinoma, ir vaikai ne visada padeda, jie puikiai geba naudotis savo talentu mus įsiutinti.
Kad emocijos mums nepakenktų, reikėtų žinoti du principus ir jų laikytis:
1. Taisyklės turi būti grįstos logiškais principais, t.y. būtina atsižvelgti, kaip jos pagerina mūsų šeimyninį gyvenimą. Niekada nereikia kurti taisyklių remiantis tik emocijomis, nuotaikomis, asmeniniais troškimais, baime ar nerimu.
2. Taisyklių turi būti laikomasi visą laiką, o ne priklausomai nuo mūsų nuotaikos.
Dažniausiai, kai esame blogos nuotaikos, pasidarome labai griežti vaikams ir jie turi paklusti viskam, ko reikalaujame. O nuotaikai pagerėjus, pamirštame taisykles. Taip elgiantis, mūsų autoritetas vaiko akyse menkėja. Vaikas rimtai nebežiūri nei į mūsų taisykles, nei į autoritetą. „Sugebėjimas pasakyti „ne“ yra didelis menas. Vieni jo šiek tiek pramoksta, o kiti į jį aistringai pasineria... Svarbu stengtis pasitaisyti, daryti tai, ką galime geriausio, o visa kita padarys pats vaikas“.
Pasvalio rajono savivaldybės Švietimo pagalbos tarnybos pedagininio psichologinio skyriaus straipsnis iš http://ppt.pasvalys.lt/
PEDAGOGINIS PSICHOLOGINIS SKYRIUS
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą